„Artėjant sezonui, būna, net sunku užmigti: iki gilios nakties įsivaizduoju, kur statysiu vieną ar kitą vazelę, kaip bus išdėstytos gėlės... Mano dekoro stilius leidžia išreikšti save daug galingesniu būdu, nei galiu tai padaryti žodžiais“, – šypsosi dekoratorė Kotryna Vanagienė, kurianti prabangių ir autentiškų renginių įvaizdžius. Moteris neabejoja: kiekviena detalė yra svarbi, o jų visuma sukuria nepamirštamą įspūdį ir šventę gali priartinti prie pasakos.
„Leja dekoras“ gali sukurti pasaką bet kokios šventės proga, tačiau pagrindinis varikliukas – vestuvės. Jau trejus metus šį verslą puoselėjanti ir visus keturis jo kampus laikanti Kotryna atvirauja kadais nė nenumaniusi, kad jos profesinis kelias pasisuks būtent tokia kryptimi.
„Viskas prasidėjo dar vaikystėje: augau menininkų šeimoje, kurioje interjero dizainas užėmė svarbią vietą. Nors universitete studijavau psichologiją, save kurį laiką mačiau būtent kaip interjero dizainerę, šioje srityje man viskas ir tiko, ir patiko, bet galiausiai likimas pasisuko kiek kita kryptimi...“
Papasakokite, kaip pasisuko tasai likimas, kad interjero dizainerė ėmėsi švenčių dekoro. Nuo ko viskas prasidėjo?
Ruošiausi tekėti ir supratau, kad niekam nenoriu patikėti dekoruoti savo šventės: norėjau padaryti taip, kaip įsivaizduoju būtent aš. Viskas pavyko tobulai, pranoko mūsų pačių ir svečių lūkesčius! Buvo tikrai labai gražu. Tada ir pajutau aistrą švenčių dekorui, motyvacija tęsti atsirado akimirksniu.
Žinoma, man labai pasisekė, kad tėvai turi interjero dekoro saloną: pati pradžia buvo lengvesnė, mat galėjau pasiskolinti dekoracijų, pasinaudoti turimų tiekėjų paslaugomis.
Vėliau reikėjo daug ir nuosekliai dirbti ieškant kitų šiam verslui reikalingų dalykų. Po savo vestuvių dekoravimo turėjau tokį įdirbį, kad jaučiausi gana užtikrintai (juokiasi).
Jūsų verslo pavadinimas – „Leja dekoras“, tačiau pati esate Kotryna. Kas užkoduota pavadinime?
Gana dažnai tiekėjai mane pačią pavadina Lėja, nes galvoja, kad tai – mano vardas. Pavadinimo idėja kilo labai paprastai – visi mano šeimos verslai prasideda žodžiu Leja: tėvų baldų salonas, restoranas, brolio desertinė, todėl dėl pavadinimo sukti galvos tikrai nereikėjo. Mūsų visa šeima linkusi į meną, o tėtis – ta racionalioji verslų pusė (šypsosi).
Toks verslas neabejotinai reikalauja nuolatinio idėjų generavimo. Iš kur jų atsiranda?
Nemėgstu pasikartojančių darbų – kaskart siekiu, kad rezultatas būtų individualus. Nuolat domiuosi tendencijomis, o galvoje vis kyla minčių apie tai, ką ir kur būtų galima pritaikyti.
Turiu savo darbinę erdvę, kurioje prieš kiekvieną šventę galiu bandyti, eksperimentuoti, maksimaliai tobulinti būsimą dekoro vaizdą, rasti geriausius sprendimus – tai kaip generalinė repeticija.
Džiugu, kad didžiąją dalį klientų sudaro tokie, kurie manimi pasitiki visu šimtu procentų, tačiau kartais ieškome bendro kompromiso: yra tekę net vizualiai sukurti ir parodyti, kokia būtų kliento siūloma idėja ir kaip ji atsiskleistų, jeigu labiau kreiptume į tai, ką siūlau aš, – dažniausiai klientas būna maloniai nuščiuvęs ir pasitiki profesionalo vizija.
Kokios šventės dominuoja – pompastiškos ar paprastesnės?
Užsakovai išties labai skirtingi: vieni nori rafinuotos prabangos, kiti – paprasčiau, bet išlaikant stilių ir puošnumą, todėl vienos tendencijos neišskirčiau. Pavyzdžiui, ruošiuosi vestuvėms, kurios vyks klėtyje, kitos – buvusioje bažnyčioje, taigi jau pati vieta diktuoja stilistiką ir kryptį.
Džiaugiuosi, kad per trejus veiklos metus nebuvo atvejo, kad nebūtume galėję išpildyti kliento norų ar kas nors būtų nepasisekę. Man patinka kurti tai, kas yra asmeniška porai, jos skonio ir vizijos atspindys, tačiau dar svarbiau yra suprasti, kas jai nepatinka, kad galėčiau to išvengti ir nuo to nutolti. Didžioji diena turi būti graži ir tobula.
Žvelgiant iš šalies, gali susidaryti įspūdis, kad šis verslas – tai nuolatinė šventė ir blizgučiai, o kaip yra iš tiesų?
Yra daug fiziškai ir protiškai įtempto darbo, nemažai streso, daug planavimo bei mąstymo. O galiausiai ir pati nemėgstamiausia darbo dalis – viską po šventės nupuošti, susirinkti ir parsivežti į sandėlius. Mėnesius iki šventės ir kelias dienas prieš pat ją mano galvoje sukasi milijonai skirtingų dalykų, gyvenu su sąrašais užduočių, kurias reikia atlikti.
Dirbdama supratau, kaip svarbu parodyti tik nuostabius rezultatus, o ne sunkius užkulisius. Didžiausias įvertinimas ir smagumas – kitą dieną po šventės gauti laiškelį, kad viskas buvo nuostabu.
Rodos, dar visai neseniai dekoras neturėjo tiek reikšmės lietuvių šventėse, o dabar net metukų vaiko šventės elementai būna suderinti iki menkiausių smulkmenų. Galima sakyti, kad dabar – dekoro aukso amžius?
Išties, dekoro poreikis tik didėja – viena šventė būna įspūdingesnė už kitą, idėjų daugėja. Žmonės nori puošnių švenčių, nesvarbu, kokio jos dydžio, o aš sakau: nė viena šventė nėra per maža ar per didelė, kiekviena gali būti unikali ir išskirtinė.
Klientai mato mano darbų pavyzdžius ir supranta, kiek į visa tai įdedu darbo, pasiruošimo, galų gale – paties inventoriaus. Mėgstu į vestuvių dizainą įtraukti tiek modernių, tiek klasikinių detalių, kurios, atėjus laikui, nebus itin pasenusios.
Kalbant konkrečiai apie vestuves, besituokiantys žmonės juk iš tiesų tikisi, kad ta diena – gražiausia ir vienintelė tokia ypatinga jų gyvenime, todėl nori sukurti tokią, apie kokią svajojo.
Taip pat turiu sugebėti beveik nuspėti didžiosios dienos tėkmę ir nuotaiką. Jauniesiems taip ir sakau: juk tikitės, kad ši šventė bus kartą gyvenime, pasidarykite ją tobulą (šypsosi).
